Prie žvakių

Visi gyvi turi šaknis,

Tik ne visi sužino,

Kaip jie gimė,

Kažko netenkame visi,

Lieka akmuo –

Prisiminimas…

Kalba visi gyvi

Ir apie viską,

Nuo pat pasaulio sukūrimo,

Kada žmogus

Išvis nebuvo gimęs,

Prakalbinti ir negyvi –

Akmuo, iškilęs kalnuose,

Akmuo – giliai,

Paliudija apie save

Po vandenynais…

„Kietas, kaip titnagas’’, –

Pasakome dažnai,

Kurie dabar gyvenime

Sau sunkų kelią pasirinkę

Skinasi…

Te stovi, kaip akmuo,

Ilgai ilgai

Ir mūsų atminty

Išėję ir negrįžę,

Paliudija vis apie juos

Paminklai – kryžiai.