Ilgesys

Ligi šiol dar ilgiuosi namų,

Nors seniai nėra pamatų

Šiltos krosnies, duonos ruginės

Molio ant kalno Sidabrinės,

Tarsi dar tebestovi ten kryžiai…

Duona garuoja šilta,

Teka vanduo ir upeliui užšalus,

Strėlupys – netiesus,

Tik kažkodėl taip vadino,

Išsilieja nuo saulės patvinęs…

Ligi šiol dar ilgiuosi

Pievų žalių,

Ten ir dobilas tilpo su smilga,

Gegutė kūkavo metus

Ir jos ašarėlės pabiro…

Ligi šiol dar ilgiuosi aušrų,

Kada kieme gaidys šaukė vištą

Suradęs mėšlyne sliekų,

Nieko sau neimdavo, –

Šeimai palikdavo…

Ligi šiolei ilgiuosi dienų,

Lyg Jūratė atplaukiančio vyro,

Apsisiautusi vienu rūku,

O laivas sudužęs vienas atsiyrė…

Ligi šiol dar ilgiuosi ilgų vakarų,

Kai mama iš maldaknygės

Maldą skaitydavo…

Rieda ašara skruostu,

Raidžių nematau,

Aklai parašysiu,

Gale – tas pats kryžius.