Trijų Karalių dovanos

Daug metų mačiau,

Kaip tėvelis

Lauko duryse

Tris raides žymėdavo,

Nesulaukdavom nė ryto

Bėgdavom vaikai žiūrėti,

Ką gi jie atneš,

O po eglute

Antaniniai obuoliai gulėjo,

Kvepiantys, geltoni

Nuo vienintelės žieminės

Skiepytos obels.

O neskiepytų, laukinių,

Po sniegu prikritusių,

Rasdavome ir ant sniego,

Jau pavasarį ankstyvą,

Polaidžiui nuslūgus,

Eglių spyglius iš jų traukėme,

Nesiraukydami ir graužėme, –

Šitas – tau,

O šitas – man,

Gardumynas neapsakytas

Būtų ir dabar...

Guli apelsinai

Tik ant stalo kito,

Neįdomūs kažkodėl nė man,

Nė tau,

Trijų raidžių tėtis neužrašys

Šiais metais

Trims savo vaikams...

Gal todėl?