Apsiplunksnuoja
paukščiai,
Palieka
tėvų lizdus,
Bet
vis dar mokosi
Susirasti
maisto,
Kaip
skrist be kompaso
Ir į
šiltus kraštus,
O
varnos, žvirbliai
Kažkaip
prisitaikė…
Užauga
vaikas – nebe vaikas,
Pats
sau suaugęs,
Nori
laisvės,
Išbando
ir skaistyklą,
Mina
pragaro vartus,
Kol
pasaulinis teismas nenuteisia;
Kada
turi savo vaikų,
Nebeturi
tam teisės.
Paukštis
neturi tiek jėgų
Nė
proto – patirties iš praeities,
Vienos
dienos užtenka,
Kad
jį suplėšytų
Pakliūtų
į nasrus,
O
žmonės rašo atsiminimus,
Kas
nori, skaito…
Neparašiau
iš savo atminties,
Nė
vieno baisaus sakinio,
Ką
teko per gyvenimą ištverti, –
Iki
šiol bijausi
Tau, vaikeli, pragarą atverti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą