Po
švenčių guli,
Tarsi
pusnys,
Šventiniai
pyragai,
Suraikyta
duona džiūsta,
Kvapas
primena dirvas,
Atrodo,
kad galėtum
Jau
už stalo atsipūsti,
Bet
užpučia vėjas žvakes.
Turi
paveikslą ir prisimeni,
Kokia
gyvenimo trapi akimirka,
Kol
gyveni, ragauji
Žemės
vaisių,
Bet
nieko vėl į ją nebe nusineši…
Kam
šventės, o kitam – nelaimės,
Jos
budi ir tarpduryje,
Atversi
ir džiaugsmą nuneš,
Pasės
per pusnį
Snaigių
dulkeles.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą