Tiktai
meilė kelius man praskynė
Per
laukus, kalnelius ir miškus,
Ėjom
dviese ir pynėme
Iš
gėlių vainikus…
Atsigulę
į dangų žiūrėjome,
Lietėm
rankų pirštus,
Glaudėsi
lūpos ir abu tylėjome,
Buvo
gera ir kartais graudu…
Metai
– laikas
Upeliu
nutekėjo,
O mes
ėjom ir ėjom tikėdami,
Kad
ir amžiais vasara bus,
Nežinojom
iš meilės apsvaigę,
Kad
užklups mus lietus,
Lauš
galingus medžius,
Kaip
ir mus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą