Gaila,
kada medžius kerta,
Bet
jų tokia dalia,
Pastato
iš jų rąstų
Ir
medinę trobą šiltą,
Taip
šimtmečiais gyvavo
Lietuva.
Iš
naujo kelmo
Ašaros
dar krenta,
Parausta
tarsi kraujas
Jo
žaizda,
Po
metų užsitraukia
Ir
vėl žaliuoja
Atžala.
Mūrai
sugriūva neatstatomai,
Kyla
nauja plyta,
Bet
nebe ta…
Praeidama
paglostau kelmą,
Kad
neskaudėtų,
Nesigirdėtų
jo rauda
Miške.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą