Liepa

Kiek čia jau gyvenu,

Tiek ją matau,-

Ji vis storėja,

Pasipuošia šakos

Vasarą žiedais

Ir niekas neskina,

Nes nepasiekia,

O gal ir gatvės purvas negerai...

Taip sulapojo

Ši gražuolė

Ir toks pavėsis,

Ir koks kvapnus ruduo,

Kada bitelės

Į avilį suskrenda

Ir dūzgia, kviečia savo dainomis.

Nebuvo čia griaustinio

Ir neskėlė žaibas,

Bet vis tos pačios

Gilios žaizdos, randai...

Gal nuo mažens

Čia užsiliko?..

Oi, kas tada mažą apsaugos

Po dangumi, aukštai?