Užuojauta
Mykolui Sluckiui mirus
„Geri
namai“ visus priglaudžia,
Kas liko
be tėvų,
Kai vėtros
medžius laužė,
Parako
dūmuose užgimę,-
Jų akis
ilgai graužė
Prie
slenksčių svetimų...
Gyvenimas
– tai upė,
Su
daugeliu verpetų;
Pro kalnus
į pakalnę,-
Reikia
juos aplenkti,
Kad
išsilietų pievose,
Prie
Kuršių marių,
Prie
žiočių Nemuno plačių...
Ten eina
Lietuva,
Jos toks
pat kelias -
Vis iš
namų ir vėl atgal į juos,
Kur ant
pilko akmens
Iškaltos
raidės : „ Geri namai“...
Sustoja
amžinai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą