Viskas dėsninga

Daug tikisi žmogus

Iš savo gero draugo,

Kad jie kartu ilgai gyvens,-

Vis santarvėje, saugiai.

Kada žiūriu į mišką,

Tada suprantu -

Kiekvienas tik dėl savęs auga...

Kai vietos nebėra,

Tada ir vėjas laužia,

Gerai, kad tik šakas,

Ne liemenį perpus

Arba su šaknimis išrauna.

Kai tirštas javas,

Tada net lietus išguldo...

Kiekvienas vis gyvena -

Pirma dėl savęs,

Po to tiktai dėl draugo.