Namai, vieni už kitą aukštesni,
Per amžius augo, augo
Ir vis netilpdavo visi,
Net labai susiglaudę.
O žmonės vis iškalbingesni,
Jau niekas paslapčių nesaugo -
Kaimynai mato,
Kas prieš juos,
Už kito namo lango,-
Ir mylisi ar šiaip broliaujasi.
Namų stogai plokšti -
Ant jų ir katės riejasi,
Net kartais pjaunasi.
Gyvenimas kitoks -
Ne piramidės senosios,
Kur vien tik kambariai
Ir vartai uždari,
Pro juos ir saulės spindulys
Retai teprasibrauna...
Namų langai, langai,-
Kaip akys geidulingos,-
Spokso vis žiūrėdami
Visi į saulę...
Bet žmonių prigimtis -
Vis ta pati -
Gyvename.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą