Tėvelis sekė pasaką,
O gal tai buvo ir tikrovė,
Kad moteris nulipdė šventąjį,
Pastatė jį kampe
Ir pavadino jį Motiejumi,
Kad būtų atgaiva širdy.
Rytais, jam sukalbėjusi
Trumputę maldą,
Į padėjėją kreipdavosi ji:
„Atnešk, sūneli, vandens, malkų...
Betgi geriau jau aš pati“.
Ta begalinė Motinos
Ir Moters meilė -
Padėti, kiek gali, net negali,
Ir kiekvienam nušluostyti
Vis ašaras nuo veido,
Nors ir pačios skarelė
Jau išblukusi...
Nuo ko?Nuo nerimo ir aimanų,
Kad būtų jos vaikai geri.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą