Negrįžta upės atgalios,
Tiktai nusenka ir išdžiūsta,-
Juk ašaros irgi vanduo,
Tik sūrios, sūrios...
Jos plaukia iš širdies gelmių
Dėl neteisybės, netekčių,
Dėl amžių praradimo,
Kad gal mylėjome ne tuos,
Išaukštinę dar gyvus.
Ir nepatikrinome kažkada -
Pastatėme paminklą,
Paskui nugriauname,
Bet kas iš to-jau pavėluota,
Pelenų nerinksime...
Išlaisvintas tik tas žmogus,
Kuriam ateina proto užtemimas;
Tada ir žiūri, šypsosi,
Sutinka su viskuo
Ir ašaros nebyra...
Ar virs pasaulis tuo,
Kad nebeskirsime,
Kas tiesą žemei skyrė?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą