Kalėdos vyrams ir žmonoms

Gyvenimas vis auksu

Ir gintarėliais šviečia,

Kada tik darnoje esi

Su savimi ir tavimi

Ir gera mums abiems -

Didžiausią turtą turime,

Kurio nereikia ir į banką dėti.

Jis nerūdija, nepelija,

Tik kartais apmūsoja,

Tada jau reikia šveisti

Su drobės skepeta švaria,

Motulės staklėse išausta.

Gyvendama su protėvių dvasia

Išmokau žodį austi,

Kad būtume ir po mirties šalia,

Kur jokio smurto nebėra,

Kur baltas smėlis danguje

Į debesėlį plaukia.

Ir tuo taku, kaip deimantais

Barstytu, pas tave einu

Kasmet, kada Kalėdos,-

Varpai jau skamba...

O tai-didžiausias turtas,
O kažkieno gėda.