Nemoku pamatuoti jausmo,
Niekada ir nemokėjau,
Nebe išmoksiu ir nemokykit manęs;
Kokia gimiau,-gal pučiama prieš vėją,-
Tokia senatvėje pasilikau...
Man visa žemė-tik smiltelė,
Prie lūpų limpanti dažniau,
Dar ir skaidrus vandens lašelis,
Į kurį įsilieja ašara giliau.
Ant mano delno supasi saulelė -
Vaikelis mažas, dar vieno sūnaus;
Taip norisi, kad mano žemė
Jam ir priklausytų, kaip ir tau.
Palikime skriaudas, vergovę,-
Sunkus prisiminimas iš senovės,
Kur žemė padalinta buvo
Į daug sklypų ir klodų...
Galbūt dabar pakilsime aukščiau?
Ir ši naktis tebūna į rytus,
Kur teka saulė mums vienodai -
Tik nenutildykit manęs,
Labai prašau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą