Kol nežinau, nepatiriu
Didžiulio skaudulio;
Sukandusi dantis nešu
Į savo širdį tarsi durklą
Žodžio karštą smaigalį.
Kai perveria staiga,
Tik pajuntu kažkokį svaigulį
Ir liejasi tada rauda,
Kaip ašara apsvaigusi.
Nebežinau, kur rieda,
Ir nėra su kuo ją semti,
Atsiremiu į vėtrą,
Nugarą ištiesinu staiga,
Žvelgiu, o akys raibsta,
Kažko gailisi...
Tokių dienų ir valandų
Nutinka daug ir visada,
Tada suaugu su žeme,
Jaučiu jos drėgną šilumą...
O gal tai mano sielos
Kraujas liejasi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą