Po šitiek metų
Tarp būties ir nebūties,
Po šitiek ašarų upelių,
Vis nenuplautas takas
Mūsų praeities;
Jis teka ir gurgena.
Galiu dabar paklausti,
Tu, žinau , tylėsi,
Juk nebėra to kelio,
Užsibaigė ties kryžkele -
Sustojau ir kalbu
Sustojau ir kalbu
Viena, kaip ta eglelė.
Žinau, jau niekas nekartos
Nei tavo žodžių,
Nei tavo šilumos...
Atidavei, ką tik turėjai,
Savo sūnums lyg kopiją
Ir žvilgsnį savųjų -
Taip mylinčių rudų akių,-
Ko niekas iš manęs
Atimti jau negali.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą