2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Senas kelmas rudenį


Koks ilgas medžio
Nukirsto likimas -
Iš pradžių verkia,
Taškosi kraujais,
Bet pamažu apauga skauduliai.
Ir užsitraukia nuoskaudos,
Taip palengva supūva -
Apauga kerpėmis,
Ar samana žalia,
Pavasario grybukais,
Kuriuos myli
Ką tik nubudę mašalai.
Gyvybės pradmenys
Vėl želia, keliasi ir tarpsta,
Kur puri žemė
Po švelnute pjuvena,-
O randas irgi užsiskleis.
Tik senas kelmas
Gali atlaikyti spjūvį,
Gilų pjūvį,
Todėl ant jo ir koją kelia šunys,
Bet klupteli arkliai.

Komentarų nėra: