Kai rudenį purvyną
Brendame kas dieną,
Bet koks ryškesnis daiktas -
Jau šventa diena...
Prisiglaudžiu prie medžio
Nors ir šlapias jo kamienas,
Bet dar kokia graži
Išmarginta žievė -
Baltai žalia.
Kitur net švyti kerpės,-
Tartum mėnesiena
Jas uždega nauja šviesa
Ir akys raibsta
Ką tik pažiūrėjus -
Taip sklinda net iš jų
Jau paskutinė žemės šiluma.
Mano delnai ir pirštai
Liečiasi į tavo liemenį;
Kokia švari ta rudenį
Tarsi malda
Kiekvieno sielos atgaiva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą