Italijos kalnai
Ir gražios uolos,
Aplinkui plytintys miškai
Ir vėl laukai...
Štai dangų remiantys
Senų pilių didingi kuorai,
Alyvuogių medeliai,
Augantys ilgai ilgai.
Kai keičiasi net žmonių kartos,
Jie dar budi, stovi;
Aplinkui žydi, raudonuoja
Magnolijų žiedai.
O kokie skaidrūs
Vandenys lagūnoje,
Kur gaudo žuvį žmonės
Ir balti garniai,
Kur plaukia skaidrioje
Viduržiemio jūroje
Viso pasaulio kruiziniai laivai.
Tenai visų karalius -
Neramus Vezuvijus
Palydi savo šlaitais,
Amžinai stačiais...
Kas to nematęs, neįžiūri,
Kaip saulė leidžiasi į jūrą,
Kaip krinta, sminga spinduliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą