2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Pykčio auka


Kur tik einu, -
Nebūtinai į mišką,-
Vis medžiai,
Medžiai, medžiai;
Nulaužtos šakos
Ar užrašyti kažkieno vardai.
Kitur žievė nulupinėta -
Nei kas ją valgo,
Nėra naudos, o pūdo
Ir lieka skaudulys,
Didžiulis randas
Visam gyvenimui -
Taip nelemtai, kvailai.
Gal keršijo kažkam
Ir vis te tam -
Silpnesnis po ranka pakliuvo
Ir nukentėjo mažas
Visai nekaltai.
Iš kur tas pyktis
Dažnai srūva?
Ko ieškome po savo
Ir po svetimo
Dar marškiniais?

Komentarų nėra: