Brangiausios -mažos dovanėlės;
Ir vėl, kaip visada, iš Anykščių.
Jos-vienetinės tartum gėlės,
Kurių nebūna tų pačių žiedų.
Pražysta šypsena
Ant rankos pasidėjus
Ir girdisi aukštaitiška tarmė -
Tokia sodri ir nuoširdi:
Taip ošia Anykščių Šilelis,
Parskridę paukščiai
Prie Puntuko ir jo Brolio
Ir Karalienės liūno akivarų -
Taip slėpiningų tarp medžių išdidžių.
Matai-ten vyturėlis pasikėlė
Ir pempės klykauja:
„Gyvi,gyvi“,-prie pelkių.
Taip širdy ramu...
Nusilenkiau žemelei tėviškėlės.
Šventoji, aš pas tave skubu.
Oi, atsigersiu vėlei
Iš šventų tavo versmių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą