Žiūrėjau
į akis našlaitei
Ir
verkiau, verkiau,
O ji
tik keitė spalvą,
Žydėdama
linksmiau,
Kaskart
gražiau…
Kai
spalvos susimaišė,
Nušvito
saulė akyse,
Jose
– gyvybės pradas,
Rasa
virpėdama linkėjo laimės, –
Nurimau…
Paliko
žiedas grūdą,
Žemė
priėmė ir apkabino
Dar
švelniau,
Kaip
tu mano pečius,
Norėjau,
kad kas dieną,
Bet
taip nebus,
Žinau…
Oi,
medumi kvepėjo,
Žemė
gėrė lašus,
Ką
tąkart pakuždėjai,
Paslaptimi
tebus, –
Šiandieną,
kaip ir vakar buvę,
Pasaulis
– abiems
Nuostabus,
Abiems!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą