2019 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Žodžių medus




Nejučia ir šie metai praeina,
Kaip ir visas gyvenimas bėga:
Nejučia, paskuba,
Tartum ritinu akmenį,
Kaip Sizifas – per jėgą,
Rieda smulkmės žemyn paslapčia…
Vaikai seka ir renka
Trupinius nubyrėjusius,
Vis džiugu kažkuriam,
Kad nekrenta ant dangčio
Birus žemės smėlis,
Juk negrįžčiau atgal,
Neprisėsčiau ant šalto akmens…
Nepakalbinčiau ir nepriglausčiau,
Nepažaistume kamuoliu
Su mažaisiais sykiu
Ir tada toks saldus
Pasidaro man žemiškas vaisius,
Meilėje tirpstantis žodžių medus.






Komentarų nėra: