Mūsų
tiek daug nuo motinos,
Tėvynės
Lietuvos,
Svetur
išskridusių,
Sugrįžtančių
tik per šventes
Lauktuoju
laiškeliu,
Kai
kelias – tolimas, –
Jis
būna visada dulkėtas,
Išgrįstas
akmenimis…
Po
akmenėlį renkame,
Saujoje
sušildome
Primirštus
lietuviškus žodžius,
Prie
lūpų glaudžiame,
Kaip
savo vaikelius,
Kurie
jau kalba ta kalba,
Kurioje
gimė…
Ne
mes kalti,
Kad
mūsų toks likimas,
Toli
išskristi paukšteliu,
Sugrįžti,
nors dulke
Ar
pilku akmeniu
Arčiau
gimtų namų,
Kad
švęstume Kalėdas ir Naujus
Kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą