Vainikas

Mes patys

Per visą vasarą

Sau piname vainiką, –

Tiek čia gėlių:

Bijūnų, rožių ir ramunių,

Vijoklį mezgame pernykštį,

Susukame gniūžtę

Nukritusių beržo šakų

Ir viskas tinka

Ant galvos…

Jis primena vaikystę,

Gegužines lig ryto

Per karščius jaunystės,

Kada tirpau nuo vieno žodžio:

„ Myliu’’

Nuo pradžios lig pabaigos…

Dabar pinu nukritusius klevo lapus,

Jie saule švyti,

Nuoširdžia draugyste,

Tikiu ir netikiu,

Nukritusių lapų šneka:

„ Myliu iki pavasario,

Net per šalčius žiemos’’...