Kuriančiam laimę

Žmogus – ne saulė,

Kuri šviečia, dega,

O mūsų mintys –

Amžina audra, –

Pakelia ir leidžiasi,

Švyti pasauliui

Ir savo šypsena gera.

Žemė – nepaprasta,

Ji laukia, laukia , laukia

Ilgesio pilna...

Žmogus – iš saulės

Jėgų semiasi,

Iš žemės – duonos, –

Sėja , pjauna,

Kuria dainas

Pagarbindamas saulę,

Savo gimtą žemę,

Stato šventoves žemėje,

O gal ir danguje…

Gėris iš mūsų

Nieko ir nereikalauja,

Palieskime ir kojomis

Gerumo žarijas,

Tegu tik visų širdyse

Plevena laimė,

Į aukštį vedanti

Gyvenimo audra.