Ant sparnų pakylėta

Nereikia gimti poetu,

Mintis pati į posmą bėga,

Imi tik plunksną

Ir žodžius rašai,

O vyturėlis aukštyn neša,

Prašosi per jėgą…

Nebūtina turėti balsą,

Atsisėdi pievoje, klausaisi,

Žiogas smuiką taiso,

Taip čirpina jis vakarais,

Kad širdį virpina

Ir pravirksti prie rasoto tako,

Įgauni sparnus,

Atlėgo…

Nereikia groti – nebandžiau,

Turiu tik dešimt pirštų,

Su jais ir molį minkiau,

Apvilkau lėles,

Joms kūriau daineles,

Meilės sonetą…

Išmoko nuo manęs vaikai

Atskirti grožio dermę,

Praaugo ne tiktai ūgiu,

Bet ir visais kitais gabumais

Ir visi vaikaičiai,

Iš gamtos motulės saujomis

Šiandieną

Semiasi sau gėrio.