Savi

Savus kasdien matome,

Daug iš jų reikalaujame,

Ko nereikia, pasakome,

Taip dažnai tuo užgauname.

Savas sėdi už stalo

Ir drauge pusryčiauja,

Vakarojant vis kalbamės,

Kokia švito dienelė.

Savas verkia ar džiaugiasi,

Viskas, rodos, kaip tavo,

Savos akys – arčiausiai,

Savų neišdursi – bus naktis

Visą amžių...

Savus matome, barame,

Ogi vis pasiilgstame,

Kada išskrenda gervės.