Kuo
gi mes būtume,
Jeigu
nebūtų atminties, –
Šaka,
be medžio,
Paukštis,
be sparnų
Ar
niekam nepasiekiamas
Uolėtas
kalnas...
Ką
mes matytume
Toliau
savo akių,
Tik
debesis ir saulę,
Paukščių
Taką,
Kuris
driekiasi per visą dangų,
Betgi
įstrigę vis į atmintį,
Kas
dieną matomą
Ir
siekiamą...
Keliaujame
laike,
Be
kompaso, tik paskui saulę,
Pažįstame
save,
Kaip
visų atmintį
Pasaulyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą