Nematau
– nežinau,
Kas
gi ten, už tų tolių,
Ar
giliausiai, aukštai...
Kai
languose – tamsu,
Ant
vienintelio stalo
Sau
šviesą degu,
Su
tavimi kalbu,
Gyvenimo
lapus
Po
vieną verčiu,
Tarsi
medis palengva
Paskutinius
vis metu,
Nematysiu
– nebus.
Pavasaris
medžiui
Pakeičia
žalius,
Nėra
nė skausmo, –
Buvo
ir bus...
Laimė
– graži paslaptis,
Tik
mylėdami suprantame,
Kad
buvo per maža
Vieno
lapo,
Nakties...
Oi,
lapai!
Neparašyti
– balti,
Primarginti
– su klaidomis,
Rudi
– pasenę ir suglamžyti,
Lyg
praeitis...
Kai
nieko nebematai,
Ramybė,
naktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą