Mano gyvenimo vaizdeliai

                                                         

Giminės

Ne kartą tėvelis vakarais kažką veikdamas pasakodavo savo šeimos istorijas, bet buvau maža ir nemaniau, kad jos gali ir man pasikartoti. Bet dažnai kartojamas žodis įstringa giliai į atmintį, dar ir kažkoks vaizdas atkuriamas, kai lankaisi tose vietose po daugel metų.

Gyveno seneliai ir tėvelis Skiemonių miestelyje, šalia bažnyčios. Mano senelė patarnavo: mokė vaikus Katekizmo, ruošė prie pirmos komunijos, o ir puošdavo altorius šventėms, šluodavo ir prižiūrėdavo šventorių, ten esančius kapus.

Suvažiuodavo į Atlaidus daug žmonių, todėl atsirasdavo ir nuolatinių, kurie turėdavo kur prisirišti arklius, sekmadieniais atvažiuodavo. Viena šeima prisistatė, kad esą giminės, todėl šeimininkai, pagal papročius, privalėjo ir pavaišinti, arkliui avižų ar šieno parūpinti, prižiūrėti, kad kas neatsitiktų su juo kieme.

Vis kviesdavosi ir pas juos apsilankyti, bet šeimyniniai rūpesčiai vis neleido, atidėliodavo viešnagę. Rudenėjant, kai mažiau beliko darbų, susiruošė ir nuvažiavo į tą kaimą. Rado tą sodybą, pasibeldė į duris ir įėjo.

– „Dzen dobre, pani“, – mandagiai pasisveikino tėtis.

Nuo krosnies atsiliepė ir šeimininkas.

Kas čia toks svečias? – paklausė irgi lenkiškai.

– Pranckevičius. Tavo giminė iš Skiemonių.

– Ir pavardė negirdėta, – atsakė nuo krosnies...

Tėvelis apsisuko ir parvažiavo, bet nuo to karto ir „giminė“ neatvažiuodavo.

Ona Pranckevičiūtė – Baliukienė

Ona Baliukienė