Nebūna
be gyvybės dykumų,
O
mūsų net žiema,
Visiems
yra svetinga,
Čia
atskrenda paukščiai
Iš
kitų šaltų kraštų,
Lukštena
eglių ir pušų
Kankorėžius
ir džiaugiasi...
Pasveikinu
miške
Sutiktą
paukštį,
Žiūriu,
kaip obuolį,
Kad
ir sušalusį, skrebena...
Svetinga
mūsų žemė tiems,
Kurie
vis linki gero,
Gerbia
papročius senus
Ir
supila čia savo patirtį
Lyg į
gausybės ragą, –
Visi
mes – sukurti dangaus,
Pagal
jo taisykles gyvename.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą