Kada žiūriu į medį,
Suprantu gerai,
Kad viskas jame telpa,-
Jo šaknys- mūsų protėviai,
O vėjo dvelksmas šakose -
Kalba jų, mūsų pažadas,
Kad saugosime atmintį.
Vienas tik lizdas ant šakos
Ir visa giminė prikelta,-
Nuskris ir pasakos
Visam plačiam pasauliui,
Kur gimė ir užaugo...
Oi, viena plunksna pamesta
Privers apsižvalgyti,
Sekti girios aidą,
Kas čia atskris ir kitąmet,
Pratęs miškų legendą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą