Tu nežinai, kada žiūri,
Iš kur man atsirado randas
Ir gėda nusirengus...
Kas piešė prieš tave,
Daug kartų matė
Mano nuogą veidą,-
Ant jo - tik raukšlės.
Prie smilkinio žymė,
Tada užleidžiu plaukus
Ir nematai, ką paslėpiau
Netgi nuo savo veidrodžio.
Neleisiu piešti ir akių,-
Tenai gyvenimas įbrėžė
Tokius gilius randus,
Kad joks teptukas
Neužteps daugiau spalvų,
Jei aš neleisiu...
Mano šis kūnas,
O tau – tiktai paveikslas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą