Kokia gražuolė tu,-
Miškai – blakstienos,
Upių ,-lyg ašarų takai
Per veidą gelto smėlio;
Į vakaro rausvą šešėlį
Nurieda saulės bučiniai.
Pasislepia akių mėlynė -
Dangaus vaizdai
Ir nusileidžia ant krūtinės
Melsvi mėnulio šviesuliai.
Per juosmenį skarelė
Iš palmių ir lianų,
Sirenų dainos ilgesingos,
Lydinčios laivus,
Sugrįžta net iš vandenynų
Tolimų jūreiviai,
Kur laukia žmonos
Ir maži vaikai...
Kokia gražuolė žemė,-
Tu – dukra visų,-
Su saule užgimei,
Nes prie tavęs vienos
Net ir vidurnaktį šviesu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą