Kai prisikaupia širdgėlos,
Einu vis į pakrantę,
Kol dar neužšalo erčios.
Nuo pakraščių maurai,
Toliau vanduo skaidrus,-
Kaip ir visų upelių,
Ežerų žydrų, net jūrų,
Kur kyla bangos,
Kaip risto žirgo karčiai.
Būna dienų tylių,
Kai norisi iš saujos gerti...
Dar vandenyno nemačiau,-
Esu kaimo mergaitė,
Geriu iš šulinio,
Iš mažo šaltinėlio,
Iš miesto triukšmo
Irgi galima vandens pasemti.
Dažnai tavęs prašau:
Duok saulės atsigerti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą