Turiu aš juodą žemę,
Turiu ir saulę gintarinę,
Kasdien žiūriu
Ir vis kitaip matau,
Kalbuosi su jumis,
O pro pirštus man teka
Rytmečio vanduo
Tik į vienintelę stiklinę,-
Taurė – ne mano priedermė.
Aš tau vis pasakoju,
Ką matau per dieną,-
Tu – mano sesė,
Nepasotinama siela,
Net namų slenkstis tau toli,
Dabar esi kažkur aukštai,
Jau virš manęs pakilusi -
Ne viską pasakiau,
Bet tu viską žinai,
Kokia graži mūsų gimtinė,
Nes tarsi motina
Mane iškėlusi laikei.
Aš vis einu į taką,
Kurį man pramynei,
Skubu tavo svajas aprėpti,
Ką dabar matai...
Tada ir padainuosime
Gražiausią sutartinę -
Tai bus mūsų kalnelis
Prie vienos pušies taurės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą