Žmogaus ranka -
Tik penki pirštai;
Kiekvienas raizginys -
Dar ir lemtis,-
Nepakartojamas
Kaip paukščio plunksna,
Dalinantis kitiems
Ir meilę, duoną,
Nors tiktai viena širdis.
Prie tėvo, motinos
Kapų priklaupiame -
Rečiau, dažniau,-
Kaip kam dar leidžia atmintis,-
Bet grįžtame namo,
Tada ir laukiame,
Ką jie net iš anapus pasakys.
Vaikai maži
Vis glaustosi prie rankų,
Paskui mokyklos praveria duris,
Kur vienas mokytojas laukia -
Vaikų visas būrys.
Paskui vis žingsniai platesni...
Kas išlydės ir mokytoją
Pro atlapas duris?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą