Šešėliuose pradingsta šypsenos,
Giliau - ir mintys,-
Žiemos pusnis -
Balta balta,
Bet ir ant jos šešėlis krenta
Ir tarsi purvas viršuje...
Medelis laiko šaką,
Kiek tik gali, šaukia,
Kad tik neliestų jos žiema,
Bet juk ateina laikas
Ir tampa ji balta...
Su šypsena tik tas ateina,
Kurio šviesi diena
Ir saulės spindulį paėmęs
Pašviečia juo kitam...
O užsilikę net juodi grūdeliai
Bus penas ne vienam -
Ištroškusiam ir alkanam.
Vis begalinę meilę,
Savo šilumą
Dalinti saulė gali,
Bet dėmės ir joje,
Tiktai jos matomos
Dar ne bet kam...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą