Skiriu mokslo sesei Bronei
Daug metų keitė
Viens po kito -
Jau 47-eri...
Ar daug tai, ar mažai?
Jie man kaip ši diena
Prabėgo, lyg nuslydo
Nuo Ozo kalno,-
Kaip tada mes leidomės
Su slidėmis bailiai.
Kaip vienas vakaras
Ir vienas rytas,
Kai vėl į mano kelią,
Į vėžes dar sugrįžai.
Prisimenu, kaip raikėm
Paskutinę duoną,
Kaip geležinė lova
Buvo pūko patalai,
Kaip riesdavomės
Kaip katra“bartukais,“
Kad tilptume abi gerai.
Kaip šaltas šaltas dušas
Vėl mane nutvilkė -
Tai džiaugsmo ašara
Byrėjo taip ilgai
Ir negalėjau susikaupti,
Kad pasakyčiau Tau,
Ką pajutau-Tu sugrįžai.
Gyvenimas vėl atsisuko,
Jaunystė grįžo nelauktai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą