Negaliu aš širdies padalinti,
Tiktai vieną ,
Kaip liepsną,
Turiu...
Daug ,oi, daug
Ir daugiau nuo jos sklinda
Į nakties aklą versmę,
Vienodą ir skurdžią,
Kaip aklagatvį,
Daug kibirkštėlių mažų.
Vieną tau -
Mano tėviškės plotams,
Kitą Tau,
Mano liepa žalia,
Trečia Tau,
Mano lange šarmotas,
Kur netyčia liūdnai pravirkau...
O dar vieną,
Kaip tikrą – ne drožtą,
Į miškelį nešu;
Naują beržą sodinsiu
Ir įskelsiu jam žodį:
-Nesvyruok, nesiūbuok,
Tėviškėle, daugiau...
Vaiko ašara rūpi labiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą