Retkarčiais
tenka nuryti
Nuoskaudos
kartėlį,
O kad
neliktų randų,
Užtepi
jį moliu,
Kaip
moko sodininkas,
Nes
taip greičiau užgyja
Kiekvienas
medelis
Ir iš
naujo šakos sužaliuoja…
Junti,
kaip virš galvos
Gerumo
angelas plasnoja,
Laša
saldi sula,
Geri
ir gaivų orą,
Taip
susijungi su žeme,
Pakyli
ir į dangaus plotą,
Meldi,
kad augtų taikoje
Mūsų
jaunimas,
Senų
neužgauliotų,
Pirmi
pavasario žiedai neašarotų,
Rastų
nektaro bitės,
Saulėje
apskristų pievas
Maisto
sau ieškodamos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą