Gamtą
dangus sutvėrė
Nuo
pat aukštų kalnų
Iki
gilių tarpeklių,
Kur
kristi – jau baisu...
Kokia
dangaus platybė,
O
savo ežerą turiu,
Kur
plaukioja nebylės,
Bet
ištikimos gulbės,
Retai
kada pakylančios
Nuo
savų lizdų...
Narvelyje
– kanarėlės,
Užspęstos
į kampą,
Pragysta,
kada ilgisi
Savo
žmonos, vaikų...
Drugelis
žiede nutupia,
Tik
ne todėl, kad ten – gražu,
Nektarą
tyliai renka
Ir
slepias nuo grobuonių
Spalvas
pritaikęs,
Nors
jo gyvenimas – toks trumpas,
Ne
gulbės ir ne kanarėlės,
Ne
žmonių...
Oi,
neužminkim skruzdės,
Drugio sparnų
Drugio sparnų
Žiūrėdami
šį dangų,
Kur
šitiek debesų – juodai baltų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą