2018 m. sausio 4 d., ketvirtadienis

Pamąstymas



Gamtą dangus sutvėrė
Nuo pat aukštų kalnų
Iki gilių tarpeklių,
Kur kristi – jau baisu...
Kokia dangaus platybė,
O savo ežerą turiu,
Kur plaukioja nebylės,
Bet ištikimos gulbės,
Retai kada pakylančios
Nuo savų lizdų...
Narvelyje – kanarėlės,
Užspęstos į kampą,
Pragysta, kada ilgisi
Savo žmonos, vaikų...
Drugelis žiede nutupia,
Tik ne todėl, kad ten – gražu,
Nektarą tyliai renka
Ir slepias nuo grobuonių
Spalvas pritaikęs,
Nors jo gyvenimas – toks trumpas,
Ne gulbės ir ne kanarėlės,
Ne žmonių...
Oi, neužminkim skruzdės,
Drugio sparnų
Žiūrėdami šį dangų,
Kur šitiek debesų – juodai baltų.







Komentarų nėra: