Gintarų pajūris

Net keista, kai pasineriu

Į audros šėlsmą, –

Iškyla ir nusirita banga,

Žinau, kad viskas – laikina,

Balta puta ir laivas,

Nudužęs į pakrantės akmenis,

O jūra mūsų – amžina...

Nusiaubia paplūdimį bangos,

Bet išmeta ir šimtmečiais

Brandintą gintarą,

Pavirtusį į kvepiančias

Pušų spalvas,

Čia ir prilipęs žiogas,

Musė, nematyta šimtus metų,

Viskas atsikuria,

Tiktai matysime

Ne mes...

Keista, ar ne?