Palikimas

Mažai kas dabar moka

Nusipinti lopšį

Iš liepinių švelnių karnų,

Pasidaryti iš žilvičio

Arba karklo lingę,

Kad motina galėtų

Savo vaiką supti

Ir verpdama, ir ausdama,

Ir triūsdama po aslą,

Šlakstydama ją vandeniu

Iš kiemo šulinio...

Kaimas nyko ir išnyko

Nuo karo ir gaistų,

Nuo rankos svetimų,

Mažai kas sugriebė

Paskubomis išvežami į Sibirą

Vaikų pašluostes,

O apie lopšį

Nebuvo nė kalbų.

Kai grįžo, vėl montavo lopšį

Iš nudrožtų medinių stipinų,

Išaugo vaikas,

Kitą guldė,

O pagranduko pakabino,

Kur nekliūva, ir sumąstė,

Kad bus vaikai vaikų,

Į jį guldys kitos kartas,

Vadins lietuviškai, –

Mindaugas, Jūra, Naglis ir Adomas, –

Lopšys pakrikštytas,

Palaimintas

Vardais visų vaikų.