Mano gyvenimo istorija

Koks vienas žodis ar nugirsta frazė, paskatina prisiminimus. Mokykloje daug tekstų reikėdavo mokytis atmintinai: ne tik lietuvių rašytojų, bet ir rusų klasiką. Viskas, ką jaunas išmoksti, labai ilgai prisimeni, o vėliau – kiti įvykiai ar citatos užgožia atmintį. Ypač neprisimenu datų. Daug dėl to turėjau vargo ir dabar tas pats.

Baigiamajame mokyklos egzamine buvo trys temos, bet pasirinkau Salomėjos Neries lyriką. Tik po to pastebėjau, kad reikia nagrinėti karo metų eilėraščius, o ten „Poema apie Staliną“, „Marytė Melnikaitė“, „Grįšiu“ ir kiti. Lietuvių kalbos mokytojas Katinas tų eilėraščių nevertė išmokti. Išsigandau, vos neverkiu. Priėjo mokytojas ir lyg netyčia prie suolo padėjo tą rinkinį. Niekas nekontroliavo, komisija sėdėjo prie scenos, todėl, kad ir bijodama, ėmiau skaityti, nusiraminau ir parašiau rašinį. Kitą dieną mokytojas perskaitė pažymius. Laukiu savo pavardės ir vėl drebu. Viskas gerai, gavau penketuką ir vos iš džiaugsmo nepravirkau. Tada galutinai apsisprendžiau, kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą.

Tuo mano nuotykiai nesibaigė. Per stojamuosius vėl ta pati tema. Dabar jau prisiminiau ir ką anksčiau rašiau, dar, savo nuostabai, ir daugiau posmų žinojau. Pasisekė. Išlaikiau stojamuosius ir mokausi jau net lotynų, graikų pradmenis, latvių kalbą. Susiradau visą šios poetės kūrybą, biografiją, jos draugystę su A. Venclova, Petru Cvirka, aprašymą sename laikraštyje apie jų suburtą kuopelę, kuri buvo pažangi ir tarpukarį, kad nepritarė kapitalizmui.

Visur ji ir vėliau vadovėliuose vaizduojama pakylėtai, kad Lietuvai atnešė laimę, tapome laisvi nuo kapitalistų ir buržuazinės priespaudos.

Netruko prabėgti studijų metai, – visko gi neaprašysi. Per valstybinius egzaminus žodžiu – spragt ir vėl Salomėja Neris. Dabar buvo sudėtingiau, reikėjo išvardinti visus rinkinius, kada ir kur išleisti, pacituoti po kelis eilėraščių posmelius. Nors užmušk, datų neprisiminiau, nors rinkinių pavadinimus išvardijau, o jau karo meto eiles bėriau, kaip iš pypkės. Gavau tik ketvertuką, gėda ir prisipažinti, net norėjau perlaikyti, bet reikėjo ruoštis išleistuvėms, kiti egzaminai ant nosies...Taip ir liko – tik ketvertukas.

Dabar ir tų, daug sykių kartotų, nė posmo neprisimenu, ne tik datų.

Žiūriu dabar Youtube lietuviško filmo anonsą ir net už galvos susiėmiau, kai Justė dainuoja ir vaidina šios poetės rolę, kad ji žinanti kažkokius juoduosius sąrašus ir šokdina ją tardančius NKVD vyrus... Dieve mano, kokia trumpa scenarijaus autoriaus atmintis!

Kai mokytojavau, jau buvo išleistas dvitomis, dienoraščiai, laiškai, su ekskursija apsilankėme muziejuje, Lietuvių kalbos ir literatūros rankraštyne. Visur – šios poetės kūryba, rašiniai irgi kasmet mokiniams – iš S. Neries.

Galvoju, kada išsisklaidys mitas apie TSRS šviesią ateitį.

Ona Baliukienė