2017 m. lapkričio 5 d., sekmadienis

Pravertas sielos langas



Ne veltui medžiai
Numeta lapus,
Kai nuogos šakos
Liemenį parodo,
Nuprausia juos lietus
Ir žvilga oda...
Lapas krisdamas
Pakimba ant svetimų šakų,
Eglės spyglys pasmeigia,
Nereikalingas tampa medžiui,
Bet žemė glaudžia
Ir kritusius, ir pasiklydusius,
Ant lapo parašytos
Metų raidės,
Medžiai atidengia
Ir savo amžių,
Randus...
Žilvitis rudenį į seną žmogų
Labai panašus
Pražyla bežiūrėdamas į vandenį,
Tada ir sužinai,
Kuo mes visi panašūs,
Tarsi pravertas sielos langas...





Komentarų nėra: