2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Nuo pavasario iki rudens


Kas buvo taip arti,
Netgi visai šalia,
Dabar – per žingsnį,
O žingsnis darosi trumpesnis,
Nors saulė kyla daug anksčiau
Ir skubina gyventi.
Prasikala žolė ir naujas medžio daigas,
Pridengia ir pernykštį lapą,
Kuris vis jaučia pareigą
Naujus maitinti...
Žemė visokia – smėlėta ir juoda,
Prie jos ir medis
Sėklą vėjui davė,
Kad ją atneštų ir augintų,
Pavasarį pasėjęs,
Rudenį – per sprindį.


Komentarų nėra: