2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

Kol durys neužsitrenkusios




Nubudusi labai anksti,
Kai dar tamsa už lango,
Bijau akių atverti,
O sieloje – tik vaizdiniai,
Kurie nedžiugina – viena,
Tarsi nulūžusi šaka,
Svirtis, prie jau apleisto šulinio,
Negirgždinama metų metais...
Pajutęs, kad jau nubudau,
Sukniaukia katinas,
Jis baltas, kaip mano galva, –
Draugus gal pagal save tik renkamės.
Sugirgžda tarp dantų
Nuo vakar užsilikęs trupinys,
Kramtau dar kartą
Ir suprantu tada ir jo mintis,
Kad bijo alkio...
Keliuosi ir einu prie durų,
Patikrinu, ar jos neužsitrenkusios,
Už lango brėkšta jau nauja diena,
Dar kartą ją su ašara nuprausiu,
Tada ir apsirengsiu...
Buitis, o kas čia, viduje,
Turbūt suprasi, jeigu vienas,
Ir be didelio paaiškinimo....





Komentarų nėra: